Rekordų šturmavimas druskos ežeruose — nutrūktgalvių išmonė?

Daugiausia keblumų rekordinių automobilių kūrėjams pridarydavo padangos, nes pasirodė, kad tokias, kokių reikia lėktuvo greitį pasiekiantiems automobiliams, labai sunku pagaminti. Mat supergreitų automobilių padangų protektorius turi būti ne tik labai lengvas ir plonas, bet ir labai atsparus, kad važiuojant 800-900 km/h greičiu nesuirtų veikiamas milžiniškų išcentrinių jėgų. Anglų „Reiltonas“ per treniruotes ir įskaitinius važiavimus nuriedėjo tik 120 kilometrų, bet sudėvėjo 36 padangas. Jo padangos buvo keičiamos po kiekvieno važiavimo viena kryptimi…

Dabar lenktyninių automobilių padangos gaminamos iš ypač geros rūšies kaučiuko bei sintetinių pluoštų, o kad geriau sukibtų su kelio danga, daromos labai plačios — net vieno metro pločio.

1947 metais „Reiltono“ pasiektą absoliutaus automobilių greičio rekordą „sumušti“ įstengė tik lenktyninis automobilis „Golden road“, pagamintas 1965 metais. Šis automobilis turėjo įmontuotus keturis aštuonių cilindrų variklius „Kreisler“, o bendra jų galia siekė 2400 arklio jėgų. Visi keturi „Golden road“ varikliai buvo išdėstyti vienas paskui kitą, todėl automobilis buvo beveik 10 metrų ilgio. Užtat oro pasipriešinimas — minimalus. Automobilio padangos turėjo nailoninį kordą, o stabdymui buvo naudojami trys parašiutai. Su „Golden road“ konstruktoriai tikėjosi pasiekti 800 km per val. greitį, tačiau jo rekordas buvo tik 658,53 kilometro per valandą.

Baskunčiako druskos ežeras mėgstamiausia tarybinių lenktynininkų startų vieta. Dešimtis kartų čia rungtyniavo nusipelnęs TSRS sporto meistras Vladimiras Nikitinas, pasiekęs daugelį šalies ir pasaulio automobilių greičio rekordų. čia jis turėjo progos išbandyti įvairių automobilių pajėgumą, įsitikinti pats ir įtikinti kitus iš stiklo plasto pagaminto kėbulo pranašumu. Kartą V. Nikitinas startavo du turbininiu automobiliu „ChADI-7″, sukurtu Charkovo automobilių ir kelių institute. Skriejant 400 km per val. greičiu, sprogo užpakalinio kairiojo rato padanga, automobilis išlėkė apie dešimt metrų aukštyn ir keletą kartų persivertęs tėškėsi ratais viršų ant kieto it išbetonuoto druskos ežero dugno. Sprogo kuro bakai, subyrėjo variklis… Liko sveikas tik iš stiklo plasto pagamintas automobilio kėbulas, o jame — ir lenktynininkas.

Automobilių supirkimas Kaune ir ne tik.

Gal iš tikrųjų rekordų šturmavimas druskos ežeruose — nutrūktgalvių išmonė? Vargu ar kas važinės kada nors gatvėmis ir magistralėmis tokiais milžiniškais greičiais, o automobiliai bus stabdomi parašiutais… Štai ką apie panašias abejones pasakė V. Nikitinas: „Mane dažnai klausia: ar apskritai reikia automobilių lenktynių? Tada aš irgi paklausiu: ar reikia daryti tai, kas anksčiau nebuvo daroma ar nepasisekdavo padaryti? Bandyti naują lėktuvą, panirti vandenynų gelmes, skristi į kosmosą. Juk ne visada bandytojai apvainikuojami laurais, ne visada jų garbei grojami maršai. Būna ir kitokių maršų… Bet aš manau — verta..

Patiko? Pasidalink

Kokia buvo automobilių svarbiausioji užduotis?

XX a. pradžioje pradėjusi populiarėti automobiliui su viltimis pasitiko ugniagesiai, nes jiems bene labiausiai reikėjo greitesnio ir galingesnio transporto negu kinkomasis. Visa gaisrininku manta cisternas su vandeniu, vandens siurblius ir žarnas, kopėčias, laužtuvus ir kitokius gaisro gesinimo įrankius — vežioti arkliu gurguole buvo labai neparanku. Štai kodėl ugniagesiai jau antrojo dešimtmečio viduryje atsisakė arkliu.

Pačiu pirmųjų gaisriniu automobiliu svarbiausioji užduotis buvo skubiai nugabenti į nelaimes vieta ugniagesius. Kad atvykę gaisrininkai galėtu išlipti iš mašinos, jiems įrengiami du išilginiai šoniniai suolai, nuo kurių buvo galima nušokti dar automobiliui nesustojus ir pradėti gesinti gaisrą. Štai dėl ko gaisriniams automobiliams pasirenkamas tipo kėbulas. 1892 metais Vokietijoje pagaminamas pirmasis automobilis su mechaniniu vandens siurbliu, o 1907 m automobiliui pritaikomos ir gaisrinės kopėčios.

Pirmieji Rusijoje automobilį įsigijo Peterburgo gaisrininkai. 1904 m viena jų komanda gavo „Lessner“ gamykloje pagamintą specialų automobilį, skirtą 14 ugniagesių. Automobilis turėjo 14 AG variklį, kartu su ugniagesiais gabeno kopėčias, laužtuvus, kibirus, kirvius.

Rusija – Baltija – automobilių supirkimas Alytuje

IV tarptautinėje Peterburgo automobilių parodoje 1913 m. Rusų-Baltijos vagonų gamykla demonstravo gaisrinę mašiną, sumontuotą ant sunkvežimio „Ruso-Balt-D24-40″ šasi. Šį automobilį įsigijo Rygos savanoriška ugniagesių draugija. Vėliau buvo pagaminta dar keletas tokių pat automobilių. Vienas iš jų dabar eksponuojamas Rygos gaisrinės technikos muziejuje. Vieni automobilių supirkėjai iš Kauno, gyrėsi radę gasrinę Kauno rajone. Tai situacija, kai senolis paskambino supirkėjui ir pasiteiravo ar superka senas gaisrines. Aišku supirkėjai pradžioje pagalvojo, kad tai kažkoks nevykęs juokelis, bet nuvažiavę išvydo ohoooo.

Gaisrinėms mašinoms gaminti naudojama tobuliausios konstrukcijos automobilių šasi. Šiuolaikiniai gaisriniai automobiliai yra lengvai užvedami, greiti ir manevringi, turi galingus variklius, kurie varo ir vandens siurblį, ir pakelia kopėčias.

Šiandieninis gaisrinis automobilis turi cisternas vandeniui ir putų pavidalo gesinimo medžiagai, išcentrinius siurblius bei putų maišytuvus, rites su žarnomis, vamzdžius, gesintuvus ir kitokius įrenginius: Šios mašinos (be jų, dar yra specializuotų gaisrinių automobilių) pirmosios atvyksta i gaisro vietą. Per keliolika sekundžių išvyniojamos žarnos, įjungiami siurbliai, kurių našumas — 30-40 I per sek. Kai ištuštėja cisternos (jų talpa 2000-2500 litrų), vandenį galima pumpuoti iš miesto vandentiekio, upių, ežerų.

Gaisrinių automobiliai

Dabar gaminama be galo daug įvairių gana siauros paskirties gaisrinių automobilių, ir jau seniai praėjo laikai, kada gesinti gaisro atskubėdavo tik viena mašina, kurioje tilpdavo ir vanduo, ir kopėčios, ir kiti trankiai, ir ugniagesiai. Dabar patys gaisrai sudėtingesni ir pavojingesni, ne visus juos galima vien vandeniu užgesinti. Užsidega, deja, ir labai aukšti pastatai bei pramonės įmonės, kyla gaisrai naftos verslovėse ir miškuose, aerodromuose ir uostuose… Daug kur susiduriame su medžiagomis, kurios jungdamosi su vandeniu gali sprogti arba išskirti nuodingas dujas. Ten, kur yra aukšta elektros srovės įtampa, gesinti gaisrą vandeniu jokiu būdu negalima, nes vandens čiurkšlė tampa elektros laidininku. Štai kodėl šiais laikais gaisrams gesinti naudojamos įvairios kitos priemonės: putos, sausi, milteliai, suspaustas oras ir t. t. Tai reikalaute reikalauja gaisrinių automobilių specializacijos.

Specializuotos mašinos yra ir gaisrinis automobilinis siurblys bei automobilinė siurblinė. Automobilinė siurblinė turi autonominį variklį ir iki 1800 m gaisrinių žarnų. Vandenį iš bet kokių šaltinių tiekia labai greit iki 110 l per sek. Šios gaisrinės mašinos pačios visai neturi vandens rezervuaro.

Paskirtis atgabenti gaisrines žarnas, sumontuoti iš vandens tiekimo linijas ir siurbliu pumpuoti vandenį iš gretimų telkinių.

Patiko? Pasidalink