Velomobilis savotiškas dviračio ir automobilio hibridas

Gyvendamas techninės pažangos, masinės automobilizacijos ir sparčios urbanizacijos amžiuje, žmogus pasiilgsta fizinio krūvio. Ypač miesto žmogus. Todėl dviratis šiuolaikiniame mieste — ne atgyvena. Tačiau esame pripratę prie didelio greičio (jo reikalauja miesto atstumai), ir dviratis ne visada gali pagelbėti… Buvo sukurtas velomobilis savotiškas dviračio ir automobilio hibridas.

Velomobilis pigus, lengvas, nesunkiai vairuojamas ir visiems prieinamas. Be to, nekelia beveik jokio triukšmo ir visiškai neteršia oro. Maksimalus greitis važiuojant dviračiu ar triračiu velomobiliu neviršija 30 km per val., todėl lengviau išvengti skaudžių eismo nelaimių. Velomobilis daug patogesnis už visuomeninį keleivinį transportą, nes jis individualus. Be to, velomobiliui pagaminti reikia daug mažiau metalo negu automobiliui. Jis sveria apie 100 kartų mažiau.

Masiškas naudojimasis velomobiliais, suprantama, neapsieitų be savų problemų. Pirmiausia, velomobiliai turėtų būti atskirti nuo kitų transporto rūšių, be to, jiems reikia lygesnio kelio negu dviračiams. Kadangi maksimalus velomobilio greitis yra nedidelis važinėti juo kasdien po 50-60 kilometrų būtų sunkoka, todėl didmiesčiuose vien velomobiliu neišsiverstume: būtinai reikėtų naudotis ir greitesniu visuomeniniu transportu.

Apie velomobilius, kaip apie savitą ir naudinga transporto priemonę, rimtai pradėta kalbėti 1971 metais, kai buvęs aviacijos inžinierius amerikietis B. Bundšuchas pagamino apie 60 kg sveriantį keturratį ekipažą su kojiniais pedalais ir pavadino jį „Pedikaru“. Savo išvaizda pedikaras mažai skiriasi nuo automobilio, nes turi uždarą kėbulą su dvejom durelėm. Jame lengvai telpa suaugęs žmogus, vaikas ir bagažas. Šio velomobilio pedalai juda pirmyn ir atgal apie 20 laipsnių kreive. Kai vairuotojo nugara remiasi kietą atramą, jis gali paspausti pedalus jėga du kartus viršijančia žmogaus svorį. Atstumas tarp sėdynės atlošo ir pedalų reguliuojamas pagal, vairuotojo ūgį.

Nuo pedalų iki pavaros, įrengtos velomobilio užpakalyje, eina plieniniai trosai, prijungti prie skriemulių. Kiekvienas veikia pagal tą patį principą kaip valčių variklių paleidimo įtaisai. Pedalai vienas nuo, kito nepriklauso: juos galima minti ir kartu, ir atskirai. Kojų jėga trosu per skriemulį ir penkialaipsnę pavarų dėžę perduodama užpakaliniams ratams. Dalį jis energijos kaupiasi spiralėje, vyniojančioje trosus ir grąžinančioje pedalą sekančiam stūmiui. Tokios pavaros naudingumo koeficientas 50% didesnis negu dviračio, nes visą laiką naudojamas maksimalus kojų jėgos momentas.

Bandymai parodė, jog energijos, kuri reikalinga normaliai eiti žmogui, pakanka, kad „Pedikaras“ važiuotų apie 30 kilometrų per valandą greičiu. Taigi greitis nemažas, o pati mašina už dvirati daug stabilesnė, na, ir gerokai solidesnė. Kadangi „Pedikaras“ turi gaubtą, oro pasipriešinimas maždaug trečdaliu mažesnis negu važiuojant dviračiu. Beje, jis nedaug už dviratį ir brangesnis.

Vykusi „Pedikaro“ konstrukcija, matyt, paskatino užsienio firmas pradėti gaminti tokio tipo velomobilius serijomis. Masinę velomobilių gamybą pirmosios pradėjo JAV ir Japonija.

Mūsų šalyje velomobilius kol kas gamina tik pavieniai entuziastai. Užkarpatės inžinierius V. Ovsejenka suprojektavo originalų velomobilį „Kolokol“, o charkoviečio J. Stebčenkos velomobilis „Vita“ jau keleri metai eksploatuojamas mieste ir išvysto 20 km per val. greitį. Triratė „Vita“ sveria tik 29 kg, turi stikloplasto gaubtą su atlošiama atgal viršutine

VISI docentas Vytautas Dovydėnas pirmasis velomobilių kūrėjas bei propaguotojas mūsų respublikoje. Su studentais jis sukonstravo ne vieną velomobilį ieškodamas optimaliausios konstrukcijos, tyrė velomobilių panaudojimo galimybes respublikos keliuose bei Lietuvos miestuose.

Aptaki velomobilių forma daro juos greitesnius., ištaigingesnius, saugesnius už paprastą dviratį, kuriuo važiuoti, beje, ir energijos reikia kur kas daugiau negu velomobiliu. Na, o jei 30-40 km per val greičiu lekiantis velomobilis apvirstų, stiprus jo gaubtas apsaugos vairuotoją nuo sužalojimo.

Entuziastai tikina, jog saugų velomobilių eismą užtikrins platūs, nuo kito transporto atskirti specialūs takai. Tokių jau daug įrengta dviratininkams daugelyje JAV ir Europos miestų. Manoma, kad iki 2000 metų velomobiliai daugelyje pasaulio šalių visiškai pakeis dabar populiarėjančius dviračius. Mokslininkų nuomone, apie 2020 metus energetinis badas pasieks, apogėjų., Štai tada velomobiliai sėkmingai konkuruos su kitomis transporto rūšimis, naudojančiomis daug brangaus kuro, ir taps pagrindine susisiekimo priemone miestuose.

Paslaugos – automobiliu supirkimas Vilnius

Šaltinis – Pirmieji triračiai elektromobiliai

Patiko? Pasidalink